Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų vartotojo patirtį.
Skaityti daugiau: Taisyklės ir sąlygos
Kaip mus pasiekia naujienos?
Pradėti dieną su puodeliu kavos ir naujienomis – dažno mūsų kasdienybė. Tačiau ar kada susimąstei, kas nusprendžia, kokias naujienas rengti, ir kaip atrodo sprendimų priėmimas?
Visame pasaulyje vykstančius įvykius sunkiai suskaičiuosi, naujienų yra gerokai daugiau nei resursų redakcijoje apie jas pranešti. Informacija turi būti perfiltruojama siekiant įvertinti, kas yra svarbu auditorijai. Tą padaryti padeda skirtingi kriterijai. Visuomenė kartais klaidingai supranta, kaip dirba redakcijos ir žurnalistai. Pasižiūrėkime, kaip viskas atrodo iš tiesų.
Kaip atrodo redakcijos struktūra?
Didesnės žiniasklaidos priemonės Lietuvoje dažniausiai turi kelis pagrindinius skyrius: vienų tikslas rūpintis žurnalistiniu turiniu, kitų – bendrovės finansais, įvaizdžiu ar pan. Aukštus žurnalistinius standartus turinčiose įmonėse vyrauja taisyklė, kad žurnalistiniu turiniu rūpinasi tik redaktorius, jam daryti įtakos negali nei savininkas, nei pardavimų skyrius. Lyg įmonėje būtų suformuota siena. Redakcija turėtų turėti visišką laisvę nuspręsti, apie ką ir kaip rašyti.
Redakcijos Lietuvoje paprastai atrodo taip:
– Žurnalistai, rašantys sporto, politikos, laisvalaikio, pramogų temomis.
– Jų darbą kuruoja skyrių redaktoriai.
– Už redakcijos bendrą darbą atsakingas vyriausiasis redaktorius, jis gali turėti pavaduotojų.
– Kai kurios redakcijos turi savo video arba foto žurnalistų komandas, joms vadovauja skyrių redaktoriai.
Kokias naujienas publikuoti dažniausiai nusprendžia skyrių arba vyriausiasis redaktorius.
Kokiais kriterijais jie vadovaujasi?
Yra daugybė skirtingų ir persipinančių faktorių, lemiančių, kokiai temai žurnalistas ir naujienų organizacija skirs daugiausia dėmesio. Šios žinios gali padėti mums geriau suprasti, kokias naujienas ir kodėl mes vartojame.
Balansuodami tarp skaitytojų lūkesčių, naujienų svarbumo bei išskirtinumo, redaktoriai kartu yra ir filtras, saugantis auditoriją nuo politikų ar bendrovių, siekiančių gauti viešumo ar pabrėžti savo pasiekimus. Redaktoriai sprendžia, ką įtraukti į skelbiamų temų sąrašą, o ką palikti be dėmesio. Štai keli kriterijai, kuriais remiasi žurnalistai:
Skaitytojų lūkestis
Redakcijos stengiasi palaikyti nuolatinį ryšį su auditorija, kad ši grįžtų vartoti jų turinio. Jeigu kalbame apie turinį internete, redakcijoms svarbu, kad žmonės atsiverstų jų skelbiamas naujienas. Žiniasklaidos priemonių yra įvairių: vienos daugiau rašo apie verslą, kitos apie sportą, trečios apie kultūrą. Mažai tikėtina, kad žurnalo „Žmonės“ redakcija skirs daug vietos nekilnojamojo turto rinkai apžvelgti.
Socialinis aktualumas
Apie svarbias vietines, nacionalines ar pasaulines naujienas žurnalistai rašo turėdami siekį informuoti skaitytojus apie galimas krizes ar sunkumus. Tai yra viena priežasčių, kodėl didžiosios žiniasklaidos priemonės tiek dėmesio skiria gamtos nelaimėms, politinėms krizėms, netinkamiems politikų poelgiams, pandemijoms, karams ar panašaus pobūdžio problemoms.
Geografija
Vietiniai laikraščiai rašys apie tai, kas vyksta jų regione, ir mažiau apie tai, kas vyksta šalies mastu. O nacionalinė spauda skelbs apie visai Lietuvai aktualius įvykius ir mažiau apie tai, kas vyksta regionuose. Tiesa, žiniasklaidos priemonės rašo ir apie užsienio naujienas, tačiau prioritetas dažniausiai yra teikiamas vietos naujienoms.
Kultūrinė ar istorinė įtaka
Redaktoriai dėmesio skiria naujienoms apie žmonių grupes ar valstybes, kurios turi kultūrinį ar istorinį ryšį su auditorija, daro jai įtaką. Štai kodėl mūsų naujienose atrastume daugiau informacijos apie Jungtines Amerikos Valstijas nei, pavyzdžiui, apie Slovakiją.
Retumas
Neįprasti įvykiai sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio nei kasdieniniai. Apie ką rečiau išgirsime – kad šuo įkando žmogui ar, kad žmogus įkando šuniui?
Konfliktas ir drama
Istorijos apie kontroversinius įvykius, skyrybas, protestus, muštynes, o taip pat apie besitęsiančius įvykius, tokius, kaip pabėgimai, incidentai, paieškos, apgultys, išgelbėjimai, kovos, teismų procesai.
Poveikis
Žemės drebėjimas, nusinešęs 10 tūkst. žmonių gyvybių, bus aprašomas labiau nei tas, per kurį žuvo 10 žmonių.
Žinomumas ir įtaka
Jeigu žinomas žmogus, garsenybė ar politikas kai ką padarė, tikėtina, apie tai bus skelbiama spaudoje, net jeigu tą patį yra padaręs jūsų kaimynas ir apie tai niekas nerašė.
Varžymasis
Jeigu kokia nors priemonė paskelbė įdomią informaciją ir tai patraukė skaitytojų dėmesį, kiti kanalai stengsis paliesti tą pačią temą ir susižerti kilusio ažiotažo dalį. Kartu mėgins išsiskirti kitais istorijos kampais.
Išskirtinumas
Redakcijos mėgsta publikuoti išskirtines istorijas, apie kurias informacijos neturi kiti kanalai.
Laikas
Įvykiams, nutikusiems neseniai, skiriamas didesnis prioritetas nei tiems, kurie įvyko vėliau.
Audiovizualika
Istorijos, turinčios išskirtinio vizualinio ar garso turinio, bus prioritetizuojamos TV ar radijo redakcijose.
Pramoga
Kai kurios redakcijos koncentruojasi į istorijas, susijusias su seksu, sportu, pramogų pasaulio žvaigždėmis, žmonių pomėgiais ar gyvūnais.
Naujienų organizacijos politika
Kai kurios redakcijos turi savo darbotvarkę – ideologinę, komercinę ar rinkodarinę. Pavyzdžiui, kai kurios redakcijos turi specialiuosius projektus, skirtus ekologijai arba švietimui, vadinasi, tam jos skirs daugiau vidinių resursų.
Dar būtų galima pridėti, kad ne tik nuo redaktorių priklauso, ką mes skaitome, žiūrime ar klausomės, – tai priklauso nuo mūsų pačių. Turime atsakingai įvertinti, kokias naujienas vartojame ir kiek laiko tam skiriame. Jeigu internete labiau domėsimės pramogų naujienomis, jų mums daugiau ir parodys. Jeigu paspausime kokybiškos žurnalistikos antraščių, jų daugiau ir matysime.
Šaltiniai:
Kai kurie kriterijai atrinkti remiantis:
Denis McQuail (2010): McQuail’s Mass Communication Theory, 6th ed. Sage Publications, pp. 308-318. Tony Harcup & Deirdre O’Neill (2016): What is news?, Journalism Studies, http://dx.doi.org/10.1080/1461670X.2016.1150193
Kodėl istorija buvo publikuota?
Dabar, kai jau susipažinai su pagrindiniais naujienų atrankos kriterijais, užmesk akį į šias ekrano nuotraukas ir pagalvok, kodėl buvo nuspręsti publikuoti šias istorijas.
Žurnalistikos standartai
Pažiūrėk šį trumpą Etiškos žurnalistikos tinklo sukurtą vaizdo įrašą apie esmines žurnalistikos vertybes (anglų kalba)
Spaudos laisvė
Visi dokumentai sunaikinti arba sufalsifikuoti, visos knygos perrašytos, visi paveikslai, visų statulų, gatvių ir pastatų pavadinimai pakeisti, visos datos irgi. Egzistuoja tik nesibaigianti dabartis, kurioje partijai priklauso tiesa.
George Orwell, 1984
Štai taip George’as Orwellas apibūdino Teisybės ministeriją savo novelėje „1984“. Nepaisant savo vardo, ministerija neskleidžia tiesos – atvirkščiai, perrašo praeitį, kad ši tiktų dabartinei partijos politikai, ir pakeičia įrašus, galinčius parodyti, jog valdovas Didysis brolis ir jo vyriausybė klysta. Taip Didysis brolis visada būna teisus. Tokia yra G. Orwello pasaulio be spaudos laisvės versija.
Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, kad spaudos laisvė yra „asmens teisė laisvai ieškoti, gauti, skleisti informaciją ir idėjas spaudos ir kitomis informavimo priemonėmis, steigti spaudos ir kitas informavimo priemones. (…) Valstybės institucijos ir privačios struktūros negali kištis į informavimo priemonių veiklą, riboti teisės užsiimti žurnalistine veikla. Spaudos laisvė yra vienas pagrindinių valstybės demokratiškumo kriterijų.“ Daugumoje valstybių šis apibrėžimas nėra įgyvendinamas iki galo. Visgi nešališka ir nepriklausoma spauda yra demokratijos pagrindas. Kai žiniasklaida yra silpna ir valdoma vyriausybės, susidaro palankios sąlygos klestėti nesąžiningiems, korumpuotiems politikams.
„Reporteriai be sienų“ teigia, kad Baltijos valstybių žiniasklaidos priemonės yra laisviausios pasaulio spaudos Top 30-uke. Nuo 2002-ųjų ši organizacija kasmet paskelbia Pasaulinį spaudos laisvės indeksą. „Reporteriai be sienų“, deja, pažymi, kad spaudos laisvės pasaulyje mažėja.
Spaudos laisvė Baltijos valstybėse yra ginama įstatymo. Kiekvienoje šalyje galiojantys įstatymai savo esme yra gana giminingi. Lietuvoje spaudos laisvę gina Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.
Įstatymai ne tik gina spaudos laisvę, tačiau ir nurodo, kaip jos neperžengti – informacija negali kenkti konstitucinei santvarkai, žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui ir dorovei, rašoma Visuomenės informavimo įstatyme. Tokio nurodymo iš esmės pakanka, mat Lietuvos žurnalistai, kaip ir daugelio demokratinių valstybių žurnalistai, užsiima savireguliacija. Tai yra tvarka, pasiekta žurnalistų bendruomenės sutarimu, kas yra gera ir etiška žurnalistika. Dažniausiai šios taisyklės būna parašytos žurnalistus jungiančių organizacijų, bet kai kurios redakcijos gali turėti ir atskirus savo etikos kodeksus. Lietuvoje nuo 2016 metų veikia atnaujintas Visuomenės informavimo etikos kodeksas, su juo susipažinti gali čia.
Daugybė žurnalistų visame pasaulyje susiduria su gerokai didesniais sunkumais dirbti nei Lietuvos žurnalistai. Remiantis Žurnalistų apsaugos komitetu, 2020 metais buvo nužudytas rekordinis skaičius žurnalistų. Pažvelk į šį interaktyvų žemėlapį. UNESCO tvirtina, kad nuo 2016 iki 2020 metų iš viso buvo nužudyta 400 žurnalistų.
Žurnalistika yra itin pavojinga veikla kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje. Pavyzdžiui, 2021-aisiais Baltarusijos pajėgos privertė nutūpti iš Graikijos į Lietuvą skridusį komercinį lėktuvą, išlaipino visus keleivius ir sulaikė disidentą, žurnalistą bei valdžios kritiką Romaną Protasevičių su drauge. Šis tarptautinio atgarsio sulaukęs incidentas itin išgąsdino Baltarusijoje dirbti likusius žurnalistus. Rusijoje kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo pripažintos esą dirbančiomis užsienio valstybėms, žurnalistų namuose vyko kratos, kai kurie jų buvo priversti palikti šalį. Situacija ypač pablogėjo karo Ukrainoje metu. Kelios žiniasklaidos priemonės turėjo perkelti savo biurus į kaimynines šalis. Daugiau apie Rusijos žurnalistų darbą rasite šiame straipsnyje.